« »
 
[]« Longanimis » (par C. du Cange, 1678), dans du Cange, et al., Glossarium mediae et infimae latinitatis, éd. augm., Niort : L. Favre, 1883‑1887, t. 5, col. 139b. http://ducange.enc.sorbonne.fr/LONGANIMIS
LONGANIMIS, μαϰρόθυμος. Longanimitas, μαϰροθυμία, in Gloss. Gr. Lat. Gloss. Lat. MS. Regium : Durabilis, Longanimis. Glossæ antiquæ MSS. : Longanimis, placidus. Ugutio : Longanimus, quasi nullis passionibus perturbatus, sed ad universa sustinenda est patiens, cui contrarium est pusillanimus. Italis Lunganimo. Occurrit in Notis Tyronis pag. 198. in libris sacris, et alibi passim.
les Bénédictins de St. Maur, 1733–1736.
Eadem notione quidam e nostris usurparunt voces Longanime, Longanimité, ut Scripturæ verba scrupulosius redderent, sed et pro Longinquitate [] sumta vox Longanimité in Præcepto Philippi VI. Franc. Regis ann. 1330. tom. 2. Ordinat. pag. 59. ubi :
Et voudrions bien que au plus prés vous pourez, vous eussiez consideration et avis, selon la Longanimité des pays, etc.